Literatūra

Literatūra > Viduramžiai

Pasakojimas apie Vaidevutį

XVI a. pr. Prūsijos kronikininkų iš žodinės tradicijos perimtas ir užrašytas pasakojimas apie prūsų ir lietuvių karalių Vaidevutį arba Vydevutį yra svarbus šaltinis senųjų prūsų papročiams ir tikėjimui pažinti. Kartu šis Lietuvos istorikų išplėtotas pasakojimas virto lietuvių valstybės kilmės mitu. Lietuvos visuomenės tapatybė Vaidevučio mitu rėmėsi daugiau nei trejetą amžių.
Vokiečių istorikas Erazmas Stela (Erasmus Stella, mirę 1521 m.), gyvendamas Prūsijoje, 1498–1510 m. lotynų kalba parašė veikalą Apie Prūsijos senovę, kuris buvo išleistas Bazelyje 1518 m. Šioje knygoje jis pateikė daug žinių apie senųjų prūsų papročius. Joje aprašė ir pirmąjį Prūsijos karalių Vaidevutį, kuris V a. pr. Kr. išmokė laukines prūsų ir jų kaimynų alanų tautas gyventi civilizuotą gyvenimą – laikytis bendrų įstatymų, religinių apeigų ir bičiuliautis.
Kiek kitokį pasakojimą apie Vaidevutį pateikė Prūsijos kronikininkas Simonas Grunau (Simon Grunau, miręs apie 1530–1531). 1510–1529 m. jis vokiškai parašė 24 dalių Prūsijos žemės kroniką, kuri išleista buvo tik XIX a. Šioje kronikoje Grunau pasakojo ne tik apie Vaidevutį, bet ir apie jo vyresnįjį brolį Brutenį – du pirmuosius Prūsijos valdovus, kurie sukūrę Prūsijos valstybę. Tautos susirikime Vaidevutis buvęs išrinktas šalies karaliumi, o Brutenis – vyriausiuoju žyniu, Krivių krivaičiu. Abu valdovai davė prūsams įstatymus ir išmokė juos laikytis bendrų papročių. Sulaukęs 116 metų Vaidevutis sukurtą valstybę padalinęs savo sūnums: vyriausiajam sūnui Litpui davęs valdyti dabartinę Lietuvos žemę, kitiems – skirtingas prūsų genčių žemes. Abu broliai mirė pasiaukoję dievams. Grunau taip pat aprašė karaliaus Vaidevučio vėliavą, kurioje buvę pavaizduoti trys senieji baltų dievai – Patrimpas, Perkūnas ir Patulas, ir įrašyti žodžiai neperskaitomais prūsų rašmenimis. Savo skaitytojus Grunau tikino, kad pasakojimą apie Vaidevutį ir kitų žinių apie senuosius prūsus jis atradęs pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono parašytoje kronikoje.
Iš Erazmo Stelos knygos Vaidevučio mitą į savo istorinį pasakojimą perkėlė Motiejus Strijkovskis, iš mozūrų kilęs Lietuvos istorikas ir poetas, pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorius. 1582 m. Karaliaučiuje išleistoje lenkiškai rašytoje jo Kronikoje karalius Vaidevutis iškeliamas kaip „prūsų ir lietuvių Respublikos“ kūrėjas. Šį Strijkovskio pasakojimą apie Vaidevutį XVII a. perėmė didžiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorikas, jėzuitas, Vilniaus universiteto profesorius Albertas Vijūkas-Kojalavičius. 1650 m. Gdanske išleistoje lotyniškai rašytoje Lietuvos istorijos pirmojoje dalyje Kojalavičius suteikė Vaidevučio mitui politologinį pobūdį, pavertė jį pasakojimu apie Lietuvos Respublikos įsteigimą. Taip tautos kilmės mitas buvo sujungtas su Respublikos steigimo mitu. Mitiniu pasakojimu apie valstybės, Respublikos pradžią Kojalavičius pavertė iš Strijkoskio perimtą legendą apie tai, „kaip lietuvis Vaidevutis Litalanas iš lietuvių tautos tapo pirmuoju prūsų ir litalanų arba lietuvių karaliumi“. Pirmojo lietuvių karaliaus idėją Kojalavičius išaugina iki Respublikos idėjos.
Pasak Kojalavičiaus, IV a. Germanijoje kitų tautų sumušti lietuvių protėviai herulai ir alanai su savo vadu Litalanu pasitraukę į Prūsiją, kur juos mielai priėmė gimininga prūsų tauta. Bet vėliau, kilus vidaus nesantaikai, jie visi vos nepražuvę, nes neturėję visuomenės (societas), gyvenę be įstatymų ir valdžios, būtent – tarpusavio žudynėmis. Pagaliau, pasibjaurėję nesantarve, jie ėmę tartis ir priėję prie nuomonės, kad būtų renkamas valdovas, kuris, tramdydamas atskirų žmonių godumą, leistų savo valia įstatymus. Pasiilgę visuotinės taikos jie suvokė, jog bendruomenėje visuotinė ramybė esti tada, kai laikomasi tų pačių įstatymų ir klausoma tos pačios valdžios, todėl jie trokšte troško, kad šitaip būtų ir jų tėvynėje. Šiuos žmonių troškimus, išsakytus viešame tautos susirinkime, ėmęsis įgyvendinti alanas Vaidevutis. Jis pasiūlęs bičių pavyzdžiu išsirinkti Karalių: „Paskelbkite vieną valdovą, kurio valdžia laiduotų jūsų laisvę“. Visi Vaidevučio pasiūlymui pritarę. Tad susirinkusiems vieningai sutariant, jis ir buvo paskelbtas pirmuoju prūsų bei alanų, kurie vėliau buvo pavadinti lietuviais, valdovu. Šitaip tapo įsteigta Prūsų ir Alanų Respublika – Respublika Prussorum et Alanorum. Naująją Respubliką Vaidevutis ėmęs tvarkyti įstatymais – legibus Rempublicam novam administrabat. Sykiu valdovas skubėjęs lavinti neišprususią tautą: „meiliais pokalbiais ir širdingu draugiškumu, bendromis vaišėmis stengęsis sušvelninti širdis ir žmogų su žmogumi suartinti. Šitokiu bendravimu (...) buvo padėti tokie viešosios santarvės pamatai, jog žmonėms jau užteko kantrybės įsakymų klausyti ir neišlavintu protu aiškiai suvokti, kad esama dalykų, kurie vertintini labiau nei bet kokie asmeniški reikalai, būtent – visuomenės gerovė (bendras gėris – bonum commune); dabar žmonės įsitikino, kad būtina garbingai kovoti prieš bet kurį priešą bendromis jėgomis ir pastangomis, aukojant net pačią gyvybę“.
Įsidėmėtina, kad Kojalavičiaus pasakojimas apie lietuvių ir prūsų Respublikos sukūrimą apėmė tiek Antikos filosofų Aristotelio ir Cicerono, tiek ir juos aktualizavusių Lietuvos Renesanso autorių Augustino Rotundo, Leono Sapiegos, Andriaus Volano, tiek ir jėzuitų plėtotas šv. Tomo Akviniečio mintis apie valstybę kaip žmonių pilietinį susivienijimą, grindžiamą įstatymais, teisingumu ir draugyste, besiremiantį morale, palaikomą ugdymu, siekiantį bendrojo gėrio ir laiduojantį laisvę. Šiame pasakojime yra akivaizdžių sąšaukų tiek su Antikos laikų, tiek su XVII a. visuomeninės sutarties ir prigimtinės teisės teorijomis. Kojalavičiaus išplėtotas Vaidevučio mitas teigė, kad visuomenė ir politinė valdžia yra atsiradusios iš žmonių susitarimo. Būtent susitarimas padėjęs žmonėms pereiti iš laukinės būklės, tarpusavio žudynių arba visų karo prieš visus, į civilizuotą bendruomeninį ir politinį gyvenimą. Valdovo valdžia, politinė valdžia apskritai, kyla ne iš Dievo, bet iš tautos, iš bendruomenės. Kojalavičius pabrėžia, kad Respublika – tai pačios tautos kūrinys. Jis atsiranda ir gyvuoja tik žmonėms suvokiant, kad bendrus reikalus dera vertinti labiau nei asmeninius, suprantant, kad kovoti už Respubliką būtina aukojant net pačią gyvybę. Visuomenę ir Respubliką sukuria įstatymai ir ugdymas.
Iš Kojalavičiaus Lietuvos istorijos pasakojimas apie Vaidevutį pateko į jėzuitų mokyklinį teatrą: jame Vaidevutis vaizduotas kaip visų Lietuvos valdovų pirmtakas. Vaidevučio mitu savo paskaitose rėmėsi Vilniaus universiteto filosofijos profesoriai, aiškindami, kaip lietuviai susikūrę laisvą Respubliką – piliečių sąjungą. Iš Kojalavčiaus šį mitą perėmė XVIII a. Lietuvos istorijos vadovėliai ir pirmosios lietuvių kalba rašytos Lietuvos istorijos autorius Simonas Daukantas.
Jėzuitų istoriko gintą laisvos Respublikos sampratą Daukantas 1822 m. parašytuose Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių iš esmės papildė. Jis Respubliką, lietuviškai vadintą „ūke“, jau aiškino kaip visų luomų šalies gyventojų sąjungą. Pasak Daukanto, Lietuvos, Žemaičių ir Prūsų viešpats Vaidevutis, „įsteigęs rėdą ūkei (tvarką valstybei), idant tauta, arba giminė, be rėdos neišgaištų“, sutikęs užtikrinti ir vienodą „vargalių žmonių bei diduomenės liuosybę (laisvę)“. Vaidevučio valdomoje ūkėje buvę nustatyta, jog „tie tebus diduomiais, kurie gerais darbais ir dorybe už visus didžiau atsiženklins, vienok nė kokios viršutinės perskyros tarp jų, žmonių vargdienių ir diduomių, daugiau nebebus. Taip vargaliai žmonės, savo liuosybę užstiprinę, gyveno paskui ilgus amžius laimingai“. Taigi Vaidevučio sukurtoje valstybėje visi žmonės buvę lygūs ir laisvi, visi buvę vertinami ne dėl turto ir kilmės, bet dėl valstybės labui nuveiktų darbų ir dorybės. Taip pasakojimas apie Vaidevutį – senas lietuvių Respublikos steigimo mitas – ėmė tarnauti romantizmo laikų tautinės vienybės, laisvos tautos kaip lygiateisių žmonių bendrijos idėjai, padėjusiai rastis moderniai lietuvių tautai.

Darius Kuolys

Literatūra

Pasakojimas apie Vaidevutį

Ar žinote, kad...